Ką apie juos girdėjome vaikystėje ir skaitėme knygose - tai buvo tiesa.
Demonai - tai nemirtingi padarai, kadaise jie buvo angelai, tačiau su laiku buvo ištremti iš rojaus ir dabar kiekvieną savo laisvą minutę paskiria tam, kad išlietų pykti ant žmonijos ir visų geresnių jos sutvėrimų (visgi tai, kaip labai pasaulio nekenčia demonas jau priklauso nuo jo paties). Pirmieji originalūs demonai (anksčiau buvę angelai, bet dabar nupuolę) yra bent dviejų milijonų metų senumo ir neturi konkrečios apsireiškimo Žemėje datos. Demonai neturi savyje nė dalelės žmogiškų genų, jie yra absoliučiai kitokie padarai, nepaisant savo išorinės išvaizdos.

Fiziniai požymiai

Šie, neįprasti sutvėrimai, pasitaiko įvairių formų ir tipų, bet visi, kurie nors kada yra su jais susidūrę, gali patikinti, kad retai demonai būna mieli ir lengvai pasiduodantys.
Dažnai demonai atrodo kaip paprasti žmonės, bet tuo pačiu turi ir demonišką pavidalą. Jų akys gali keisti savo spalvą, o ir pasitiako dažnai tai, kad demono išvaizda iš vis pilnai pasikeičia.
Demonams nėra sunku pajusti kitus antgamtinius padarus esančius netoli, tačiau ne taip gerai, kaip kad jaučia angelai.
Dažnai pasitaiko, kad demonai negali sukontroliuoti patys savęs.
Vienatvė - demonų draugė. Ne taip kaip didžioji dalis kitų padarų, demonai nemėgsta dirbti grupėse, jie nekuria savo genčių (nebent to labai reikia). Žmonės negali būti paverčiami demonais, tačiau su pastaraisiais jie dažnai turi artimus ryšius ir būtent to pasekoje gimsta negrynakraujai demonai pasižymintys menkesniais sugebėjimais.
Bene pagrindinis demonų tikslas yra savais veiksmai sieti blogį ir paniką pasaulyje. Jie yra patys charizmatiškiausi sutvėrimai, kurie moka manipuliuoti kitais. Demoniškos galios labai priklauso nuo paties demono turimų savybių ir nors visi demonai yra ganėtinai lygūs, jie gali būti skirtingai pažeidžiami. Demonai gali užsiiminėti zombių ar vaiduoklių prikėlimu, žaisti su mirusių kūnais.

Pros / Cons

Demonai savyje turi daug nepaprastų savybių ir per mus mažiau silpnybių.
Paprastais žodžiais tariant - jie yra nemirtingi. Demonai, net labiau nei vampyrai ar vilkolakiai, yra atsparūs ligoms ir mirčiai... Šie, paprastam sutvėrimui dažnai pasitaikantys veiksniai, demonus tiesiog aplenkia.
Nekromantija, draugavimas su mirusiais ir net jų laikinas prikėlimas yra lyg koks hobis, kuriuo užsiiminėja vienas kitas demonas, jei randa laiko tarp pragaro ugnies naudojimo ir žaidimo su savo jėgomis iššauktais pragaro šunimis. Žinoma, kaip ir didžioji antgamtinio pasaulio dalis, demonai turi neapsakomą fizinę jėgą, kurią naudoja visur, kur tik papuola, o ir teleportacija jiems nėra nepažįstama - didžioji dalis stipresnių demonų itin dažnai ją naudoja šokinėdami ne tik tarp skirtingų Žemės vietų, bet ir tarp pasaulių.
Ir visgi, nors demonų sužeidimai itin greitai užsitraukia ir rodos, niekas negali jiems suduoti rimto smūgio, šie padarai prisibijo šventintų vietų - geriausia apsauga nuo demono yra pasislėpimas bažnyčioje ar kapinėse.
Bet kuris apsišvietęs demonas taip pat žino, kad dažnai juokingai skambantys šventi objektai, kaip pavyzdžiui šventintas vanduo, iš tiesų nėra juokingi ir gali neblogai juos sužaloti, tad šios būtybės vengia bet kokio kontakto su šventaisiais objektais.
Na ir žinoma - šventoji dangiškoji ugnis. Tai angelų išrastas ginklas prieš demonus. Jei nepasisekė nukirsti demono galvos su angelišku durklų, tai dangiškoji ugnis padarys sunkiausią darbą.