
Ant širdies labai sunku, gyvenimas mane dusina, bet aš kaip nors atsilaikysiu. Žinau, kad bus gerai, ir tai mane veda į priekį. Seniau.. tai yra iki kokių 2013 visada galvodavau apie ateitį, mąstydavau, kankindavau save. Vėliau viską mečiau, nebegalvojau, nes savo mintimis smukdydavau pati save. Suprantu, kad tas mano nepaliaujamas teorijų kūrimas davedė iki to, kur esu dabar, bet. Seniau negalėjau būt su juo dėl to, nes buvo per toli, vėliau - kad baigs mokyklą ir susiras paną. Dar vėliau - kad univere susiras... Niekada nieko panašaus nebuvo. Aišku dabar vis pamąstau, kas bus, jeigu įsimylės ką nors Vilniuje. Būtų nebloga karma man. O gal taip nebus? Vėl kuriu teorijas, nors žinau, kad neturėčiau. Bent jau kaip jis sako, kad taip nebus, gal tai vis dėl to tikrai tiesa, nežinau, bet mano baimė galingesnė už viską šiam pasaulyje turbūt.
Mano meilė jam stipri, labai. Per tiek metų susiformavo į tą didelį jausmą, kuris tave tiesiog verčia gerai jaustis. Čia nėra liga, nėra apsėdimas, tiesiog - esi patenkintas to žmogaus egzistencija, megsti viską ką jis sako, kaip juokiasi, kaip kalba ir visa kita.
Žinoma, biškį esu paskendusi melo pinklėse, bet viskas bus gerai. Kol turiu Asrą ir Eveliną, viskas bus gerai. Asra mane visada prilaiko, kai man blogai, aš ją prilaikau, kai blogai man, ji paklausia klausimų, į kuriuos atsakant tau pasidaro dar aiškiau. Evelina tikriausiai vienintelis žmogus, kuriam nuoširdžiai visada rūpėjo mano problemos, kaip ir man rūpėjo jos, visada viena kitos išklausom, o ir dabar labai gerai jaučiuosi, kai prabuvau visą dieną su ja.
Norėčiau vėl į alytų. Norėčiau kalbėt su juo telefonu iki šešių ryto, o dabar tiesiog laukiu vasaros, kai galėsiu jį apsikabint ir nepaleist niekada. Aš daugiau nenoriu, kad jis kada nors verktų dėl manęs, nebent iš džiaugsmo. Nebenoriu ir aš verkt, bet man - kitos problemos. Turiu sugalvot kažką, turiu ištaisyt savo padarytas klaidas, nes buvau debilė eilinį kartą, kuri jautėsi vieniša ir kuriai išteit gyvent kartu su kitu buvo tiesiog patogu.
Biškį mixed feelings, nes realiai man nieko blogo nepadarė, aprart to, kad buvo blogas, bet aš negaliu aukotis, negaliu blogai elgtis su juo, jeigu jaučiu kažkam kitam jausmus, kurių nė dalies nejaučiau jam. Tiesiog negaliu. Šiandien pasakiau tiek, kitą dieną pasakysiu daugiau, kol man nuo širdies nuriedės akmuo,kol aš išeisiu gyvent kitur.
Dar nusprendžiau nebepist sau proto, kad man nepatinka būt su žmonėm. Aišku nepatinka būt kasdien, bet pora kartų į savaitę... Aistė visad sakydavo, kad aš linksmesnė su draugėm, i guess it's true, nu nes kam sau pisti protą ir būt mean. Kai buvau visai pauglė, ginčydavausi su mama, kad man nieko nereikia. Ji visada sakydavo, kad draugai yra viskas, manau ji buvo tikrai teisi. Bet ko prie savęs neprisileidžiu, bet džiaugiuosi tikrai turėdama tuos kelis asmenis savo gyvenime.
Dar viena nerimo pilna naktis. Vėl bus sušikti sapnai, nes pilnatis. Dabar jaučiuosi blogai, kad meluoju, bet vieną dieną viskas susitvarkys. Ir vėlgi - universe fights for souls to be together... Liūdna, kad jis ant manęs nepyksta. Galėtų išvadint kaip nors, pasijausčiau geriau. Kodėl jis man toks geras, nesuprantu? Aš labai laukiu vasaros. Aišku, galėtų jis ir dabar būti čia, bet kiek complicated situacija, lol, tai tenka svaigti kažką. Jaučiuosi baisiai, nežinau ar kas nors šiame pasaulyje jaučiasi už mane baisiau šią akimirką. Tiek daug minčių, tiek mažai žodžių joms išreikšt. Nežinau, kaip atpirkt visą kaltę, noriu kad jis daugiau niekada nejaustų baimės. Gal pasižadėt ir kitam gyvenime, po reinkarnacijos būt su juo? Aš galiu, i guess. Jeigu jis nebus gandras, o aš boružė, ofc.
Realiai tai gyvenime šiuo metu nieko nenoriu, tik būt su juo. Tikiuosi greitai būsiu laiminga, nes dabar tikrai nesu. God, help me. Nežinau kaip viską ištvert. Aš fucking debilė. Aš žinojau, tikriausiai visada žinojau, kad jis mano vienintelis, bet dariau šūdus, padariau klaidą, nu god padėk man viską užbaigt kuo greičiau.
Aš tik noriu ramybės. Nežinau. Noriu susituokt su juo ir gimdyt jam vaikus, visada būt su juo. O ir mano draugės bus pačios gražiausios pamergės, Niekada net pagalvot apie vestuves nenorėdavau, tik viskas aišku okey, jeigu su juo. Ir vaikai cool su juo. Bet ne su kuo kitu. Nežinau kodėl taip mąsčiau visada,.. bet mąstau ir iki šiol.
Kalbu kaip debilė, Turbūt laikas miegot. Gal susapnuosiu kažką gero. Sapnuose gerai tol, kol nesapnuoji košmarų.
Sakoma, kad pragaras yra pati baisiausia tavo gyvenimo akimirka, kuri vis pasikartoja. Mano pragaras tikriausiai bus šis gyvenimo epizodas. Kas labiausiai kelią nerimą, kad baisiausi laikai dar tik ateina, o man jau baisu. Nemėgstu skaudint žmonių, aš per silpna tam. Reziumė vis tiek įskaudinu, bet pačiai būna labai sunku. Man taip liūdna. Taip baisiai liūdna.
Nežinau, kaip ištversiu. Bet jeigu ištvėriau vieno ex grasinimus nušokt nuo tilto ir kito nesibaigiančias kilometrines žinutes, galiu viską. Aš fucking buvau partrenkta mašinos, su užsisukusia koja iki ausies ir neverkiau, nes nenorėjau nieko išgąsdint. Aš tokį skausmą kenčiau per metus, kol pagyjau. I'm a strong woman. Išgyvenau tai, išgyvensiu viską. Bent jau aš ne viena, kaip ankščiau. Vis dėl to gerai, kai prisileidi žmones nors kartais prie savęs.
Vis dar esu tos nuomonės, kad apie ateitį galvot nelabai verta, bet tikiuosi jis leis mūsų vaiką pavadint Hermiona. Na jis turi leist.
Haha, aš debilė. Einu pasvaigsiu.