2015.08.12
Dėl jausmų mes galime padaryti labai daug. Dėl jausmų mes atsisakome kai kurių savo svajonių, gyvenimiškų planų ir ketinimų. Kartais atsisakome rytojaus tokio, kokio iš tiesų norėjome. Dėl jausmų mes užmerkiame akis prieš mylimo žmogaus savybes, kurios mus erzina ir lengvai įtikiname save, kad tai nėra jau taip blogai. Jausmų dėka mes numojame ranka į daugybę dalykų, kurie kartais mus skaudina, kartais - ramybės neduoda ar neleidžia užmigti naktį. Dėl jausmų mes atiduodame visą save neprašydami nieko atgal. Mylėdami mes sugebame padaryti tiek daug gero kitam, nepaisant to, kad kai kurie dalykai prieštarauja mūsų įsitikinimams, norams, svajonėms ir planams, kuriuos buvome įsitikinę, kad įvykdysime. Kartais jaučiant visa tai pasidaro nesvarbu ir sugebame tik trokšti, kad kitas visada būtų šalia.
Ir jei netyčia keliai išsiskiria, mes niekada neatsimename visko taip, kaip iš tiesų buvo. Mes prisimename šypsenas, kurios jau seniai buvo išnykusios iš abiejų veidų. Prisimename juoką ir pašnekesius iki paryčių, nors triname iš atminties tuos faktus, kad jau seniausiai tarp dviejų žmonių buvo įsivyravusi tyla, kuri slėgė ir nuo kurios norėjosi bėgti. Mes prisimename gražiausius vakarus kartu, kai laikas slinko taip greitai, kad atrodydavo, kad saulė nusileido ir vėl pakilo per vieną mirktelėjimą. Mes prisimename mus lydėjusią aistrą. Prisimename, kaip po truputėlį vis giliau ir giliau pažinome kitą ir leidomės būti pažinti. Prisimename vakarus kartu ir mieguistus rytus, kai visiškai nesinorėjo bėgti iš lovos.
Mes nesistengiame prisiminti kaip sunku buvo išlipti iš lovos paskutiniuosius mėnesius. Pamirštame ir apie tai, kad kas vakarą verkdavome taip, kad kitas neišgirstų ir nepamatytų. Tiesą sakant, mes prisimename, taip gerai prisimename, kad skauda ir dėl to viską nugrūdame kuo giliau ir kitiems prasitariame tik apie tuos stebuklus, kurie lydėjo būnant su tuo žmogumi. Nes kartais atrodo, kad jeigu kalbėsime apie juos blogai, išduosime jų meilę mums.
Mes stengiamės neprisiminti tų pykčių, kai kiekvienas garsiu tonu ištartas žodis rėžėsi į širdį. Mes apsimetame, kad neprisimename tų tylos mėnesių, kai jau tapdavo taip įprasta netarti vienas kitam žodžio, kad net ir norint kažko paklausti akys užsimerkdavo ir sušnabždėdavai sau "kitą kartą", nors kažkur giliai viduje tą pačią akimirką pagalvodavai, kad kito karto gali ir nebūti. Pamirštame, kai toks artimas ir savas žmogus tapo svetimu, nors vis dar buvo dalintasi ta pačia lova. Pamirštame ir tai, kaip reikiami žodžiai buvo ištarti per daug vėlai, kai jau buvo sukrauti daiktai ir įtikėta, kad buvimas kartu nėra tinkamiausias variantas. Pamirštame tiek daugybę dalykų, nes kažkodėl norime, kad prisiminimai išliktų gražūs. Galbūt dėl to, kad tie mėnesiai, kai buvo statoma tarp dviejų kūnų nesugriaunama siena buvo tokie viską griaunantys, kad sudreba tikėjimas, kad išvis kada nors buvo mylėta.
Idealizuojame praeitį, nes atmintis krečia mums pokštus. Idealizuojame žmogų, nors laikui bėgant suprantame, kiek daug dalykų kėlė pyktį ir net žinome akivaizdžias priežastis kodėl buvo nutraukti visi saitai. Tik tų priežasčių nenorime išduoti kitiems. Nuryjame ir bandome vėl patikėti, kad mylėtas žmogus buvo idealus.
Mylėdami daug ko išmokstame. Suprantame, kad tos tuštumos, kuri liko, niekas niekada neužpildys. Mylėdami būname daug ką pasiryžę paaukoti ir mes aukojame, nuolatos aukojame. Kartais nesuprasdami, kad auka per didelė, kad jau gana, kad laikas sustoti. Mylėdami, kartais taip greitai bėgame į pražūtį, kad nebelieka žodžių, kurie galėtų sustabdyti.
Bet jeigu galėtume grįžti atgal ir įspėti patys save, ar patikėtume? Ir net jei patikėtume, ar vis tiek nesileistume į gražiausią kelionę savo gyvenime?