2016.07.21
Velniop... pagalvojau, suprasdama, kad nebeturiu ko prarasti. Tiek atidėliojau, tiek dvejojau ar iš viso to reikia, bet žinau, kad tik tuomet kai padarysiu, nebejausiu to kirmino viduje.
Nieko ypatingo. Tik savos širdies liejimas, jei ne ant popieriaus... tai bent čia.
Net nežinau nuo ko pradėti... nežinojau ir tada, kai reikėjo savo draugams paaiškinti, kodėl jų vengiau, kodėl dvi savaites neatsakiau į jų žinutes ir skambučius. Bet priežastis buvo labai paprasta: aš pasiklydau. Pasiklydau savyje, savo mintyse, savo gyvenimo kelyje...
Kai pripratau, kad mano kiekviena diena turi aiškius planus, aiškius tikslus, kai pripratau, kad mano dienotvarkė būdavo sudaryta mėnesiui į priekį ir kad išėjusi su saule, aš ir grįždavau su ja... Tas šokas, kuris atėjo, kai staiga to nebeliko, visiškai sužlugdė mane. Aš praradau motyvaciją, nenorėjau niekur neiti, nieko matyti, viduryje nakties prisimindavau, kad be kavos ir sūrelio ar kelių sumuštinių pusryčiams, daugiau nieko nevalgiau... Aš praradau save. Iki šiol negaliu pasakyti ar jaučiuosi mažiau pasiklydusi, ar jau žinau ko noriu ir ar tvirtai galiu link to keliauti... bet žinau bent tiek, kad bandau. Bandau stotis ant kojų ir daryti kažką, kad tik nepaskandinčiau savęs depresijos liūne ir neprarasčiau tų žmonių, kurie supranta, kad man kažkas ne taip, vos išgirdę mano balsą...
Sandra kas dieną dabar parašo, vien tam, kad paklaustų kaip laikausi. Jos abi su juočke Monika sumąstė mane rytoj po interviu ištempti į miestą ir prablaškyti... Nors jaučiuosi jau daug geriau, nes po tiek laiko susitikau su Ieva ir kaip visada viena kitai širdį išliejom ir nuoširdžiai pasikalbėjom. Kai ėjom su Darija, Emilija ir Karoliu į Šišą, prie mūsų prisijungė Karolio bendradarbė Justė... Įsimylėjau tą mergaitę, nes ji mane kokius tris kartus per vakarą iki pat ašarų prajuokino. Vaikščiojantis prikolas... Reikės kada dar vieną susitikimą suorganizuoti, nes tokių žmonių kaip ji, mano gyvenime labai trūksta. Sandra taip pat išsitempė prieš kelias dienas pakalbėti apie rytojaus interviu ir kol slėpėmės po skėčiais nuo lietaus jaukioje kavinėje, kažkoks vaikinas, kuris įsitaisė netoliese, pavaišino mus ledais. Tiesiog šiaip. Dėl to, kad buvo mielos, linksmos ir gražiai šypsojomės. Tai buvo tas gestas, kurio man reikėjo, kad suprasčiau, jog dar yra pasaulyje daugybė gražių dalykų, kuriuos privalau patirti ir pamatyti...
Mano mieloji juočkė, sužinojusi dėl ko aš jai nekėliau telefono, nuoširdžiai susikrimto, sakydama, kad kaip tik turėjau pakelti, jeigu man buvo blogai ir ji būtų atvažiavusi tą pačią akimirką... Aš tik pasirėmiau jai į petį ir atsidususi pasakiau, kad tai buvo dalykas, kurį man reikėjo išgyventi pačiai... Tai buvo šiukšlės, kurias man pačiai reikėjo išsinešti iš namų ir užkasti kažkur drėgnoje žemėje... Juk niekas kitas, net ir prie geriausių norų to už mane nepadarys. Niekas kitas nenuspręs ko aš noriu iš gyvenimo...
Ką aš supratau, ištisas dienas praleidusi su savimi ir savo mintimis? Kad aš dar nesaugau. Aš dar nesu pasiruošusi kaip eilinis pilietis, keltis rytais ir keliauti į darbą... Aš jaučiu, kad turiu padaryti kažką kur kas didesnio ir svarbesnio savo gyvenime, prieš tiesiog nurimstant... Bet nemanau, kad savo šansą jau praradau. Vis dar turiu ESN'ą, nuo rytojaus pradėsiu darbintis vienoje įmonėje, kur jeigu ir nesusirasiu pastovaus darbo, bent jau įgausiu naudingos patirties savo darbo srityje... Giliai širdyje jaučiu, kad tai nėra idealu, bet tai yra tai, ką aš dabar turiu ir su kuo privalėsiu gyventi ateinančius metus. Ir aš darysiu viską, kas tik mano valioje, kad laikui bėgant tai taptų idealiu mano gyvenime laikotarpiu, kad po metų, kai skaitysiu šitą savo postą, galėčiau tik karčiai nusišypsoti ir pasakyti: "Buvo sunku. Bet dabar yra daug geriau. Ir aš pasirinkau teisingai. Aš nesuklydau."
Kartai pagalvoju, kaip lengva gyventi žmonėms, kurie neturi ambicijų, kurie savo svajones užkasė kartu su paslaptėlėmis, kurias palikdavom dar būdami maži vaikai, įrausę purvinoje žemėje, įvairiaspalves gėlytes po stiklu... Bet tada suprantu, kad net jeigu kažkada užaugsiu ir tapsiu tuo žmogumi, kuriuo dabar būti nenoriu, galėsiu bent jau atsigręžti atgal ir suprasti, kad aš bent jau pabandžiau... Kad svajojau ir siekiau visko, ko troško mano širdis...